Namų vėdinimas – daug sudėtingesnis iššūkis, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gryno oro trūkumas ir nepakankamas deguonies kiekis – tik viena problemos dalis. Patalpų oras paprastai būna 2-5 kartus labiau užterštas nei lauke. Todėl daugelis žmonių net 90 proc. laiko praleidžia jiems kenksmingoje aplinkoje. Mus nuolat supa didelė virusų, bakterijų, pavojingų organinių darinių, pavyzdžiui, formaldehidų koncentracija, smulkios ir stambios dulkelės, žiedadulkės, sporos, dulkių erkučių išmatos. Blogai ventiliuojamoje aplinkoje net visiškai sveikas žmogus jaučiasi prastai, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie kenčia nuo kvėpavimo ligų ir alergijos. Be to, tinkamai nevėdinamoje patalpoje kaupiasi drėgmė, sukurdama sąlygas pelėsiui ir grybeliui atsirasti. Ši problema ypač opi naujos statybos namuose.
Natūrali ventiliacija – paprasčiausias ir pigiausias patalpų vėdinimo sprendimas, kuris žmonijai žinomas nuo neatmenamų laikų. Tačiau ji turi nemažai trūkumų. Natūralios ventiliacijos negalima kontroliuoti, o jos veikimas visiškai priklauso nuo oro sąlygų.
Toks vėdinimas geriausiai veikia tada, kai lauko oro temperatūra yra žemesnė nei 12 °C. Tuomet didelis skirtumas tarp lauko ir vidaus slėgio užtikrina natūralų oro cirkuliavimą, kuris paremtas gravitaciniu principu.
Lietuva įsikūrusi vidutinio klimato juostoje, pasižyminčioje dideliais temperatūros svyravimais. Tai reiškia, kad šaltu metų laiku esame priversti atsisakyti natūralios ventiliacijos privalumų dėl su ja susijusių šilumos nuostolių, o karštais vasaros mėnesiai oro apykaita namuose praktiškai nevyksta.
Siekiant užtikrinti bent šiek tiek didesnį natūralios ventiliacijos lygį tenka griebtis išbandyto metodo – plačiai atverti langus arba juos išsandarinti. Tačiau toks sprendimas atneša stipriai padidėjančias šildymo sąskaitas žiemą, vabzdžių invaziją vasarą ir į patalpas patenkantį dulkių bei nešvarumų srautą visus metus. Be to, trijų valandų trukmės vėdinimo atvirais langais efektas išnyksta praėjus vos pusvalandžiui. Anglies dioksidas, teršalai ir drėgmės perteklius iš patalpos efektyviai pašalinami tik užtikrinus nuolatinį vėdinimą.
Mechaninė vėdinimo sistema su rekuperatoriumi leidžia spręsti išvardintas problemas. Ji užtikrina tinkamą ventiliavimą, padeda palaikyti optimalų oro drėgnumo lygį, užkerta kelią į patalpas bandantiems prasiskverbti teršalams ir leidžia išvengti šilumos nuostolių. Šioje apžvalgoje mes papasakosime, kaip veikia rekuperatoriai ir padėsime išsirinkti tinkamą rekuperavimo sistemą.
Skirtingai nei natūralus gravitacinis vėdinimas, rekuperatorius užtikrina oro apykaitos kontrolę ir sumažina šildymo nuostolius žiemą. Iš patalpos ištraukiamas ir į jos vidų tiekiamas oras teka pro šilumokaitį, bet tarpusavyje nesusimaišo. Iš lauko patenkantis oras yra pašildomas ištraukiamu oru. Pašildytas oras į patalpą patenka be jokių papildomų energijos sąnaudų. Todėl šildymo sąnaudos rekuperatorių naudojančiuose namuose yra iki 20 proc. mažesnės, palyginti su natūraliai vėdinamomis patalpomis.
Rekuperatoriui tenka vienu metu grumtis su dviem vienas kitam prieštaraujančiais iššūkiais. Jis privalo į patalpą įleisti šviežią orą, bet tuo pačiu palaikyti stabilią temperatūrą ir drėgnumo lygį. Šią užduotį atlikti padeda kelių pakopų konstrukcija.
Dauguma rekuperatorių turi po du elektrinius ventiliatorius. Vienas ventiliatorius įtraukia orą iš lauko ir pro rekuperatoriaus mechanizmą stumia jį į patalpą, o kitas tuo pačiu metu ištraukia iš šalina į lauką patalpoje jau pabuvojusį orą. Kokybiškas elektros variklis užtikrina tylų, sklandų ir efektyvų rekuperatoriaus darbą ir daug pasako apie visos sistemos kokybę.
Šilumokaitis leidžia perduoti patalpos oro šilumą šaltam iš lauko atkeliaujančiam oro srautui. Jis efektyviausiais tai daro tada, kai lauko temperatūra yra aukštesnė už 0 °C. Kai termometro stulpelis nusileidžia žemiau -15 °C ribos, visiškai išvengti šilumos nuostolių nebepavyksta, tačiau rekuperatorius tada užkerta kelią šaltų oro srovių bei vandens kondensato susidarymo. Dirbančiam atšiauriomis sąlygomis rekuperatoriui gali talkinti lauko orą papildomai pašildantys priedai, pavyzdžiui, elektriniai tenai, vandens radiatoriai ar netgi požeminių ortakių sistemos.
Rekuperatoriai turi filtrus, kurie montuojami prie oro tiekimo ir šalinimo kanalų ir valo į patalpą tiekiamą ir iš jos šalinamą orą. Pagal sulaikomų dalelių dydį filtrai skirstomi į klases. Be to, jie gali būti valomi ir keičiami. Aukštos klasės filtrai dažniausiai būna keičiami, nes valymas neleidžia visiškai sugrąžinti jų pirminio efektyvumo lygio. Išlaidos filtrams sudaro nemažą dalį rekuperatoriaus eksploatavimo kaštų.
Ši rekuperatoriaus sistemos dalis jungia oro kanalus, filtrus ir šilumokaitį. Toks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas prietaiso elementas vaidina labai svarbų vaidmenį rekuperatoriaus darbe. Jis privalo užtikrinti tylų darbą ir šiluminę įrenginio izoliaciją. Todėl kokybiškas korpusas turi daugiasluoksnę konstrukciją, kurios ertmės užpildomos kokybiškomis izoliacinėmis medžiagomis. Gamintojai siūlo skirtingų dydžių, komponuotės ir montavimo tipų korpusus, kuriuos reikia rinktis įvertinant individualius poreikius. Palubiniai, horizontalūs ir vertikaliai ant grindų statomi korpusai žymimi raidėmis P, H, ir V.
Leidžia apeiti šilumokaitį, kad lauko oras keliautų tiesiai į patalpą, o vidaus oras būtų pašalinamas į išorę. Tokia apylankos sistema daugiausiai naudojama vasarą, kai lauko temperatūra susilygina su patalpų temperatūra ir pasiekia 21-22 °C lygį. Labai svarbu, kad kad ši funkcija veiktų automatiškai, nes permainingo klimato sąlygomis tai daryti rankiniu būdu nėra patogu.
Rekuperacinė sistema gali turėti papildomų dalių. Atsižvelgiant į poreikius ją galima aprūpinti oro pašildymo elementais, temperatūros, drėgmės ar CO₂ jutikliais. Kai kurie modeliai juos turi iš karto, tačiau neretai gamintojas palieka galimybę bazinę komplektaciją papildyti reikalingais priedais.
Rekuperatoriaus valdymo pultas leidžia kontroliuoti sistemoje vykstančius procesus. Čia galima reguliuoti ventiliatorių sukimosi greitį ir sinchronizuoti paduodamo ir išleidžiamo oro srautus. Norint išnaudoti papildomais jutikliais, pašildymo tenu, automatinėmis funkcijomis aprūpintos rekuperatoriaus sistemos galimybes prireiks išmanaus galingo ir daugiau kainuojančio valdymo pulto.
Gamintojai siūlo rekuperatorius su plokšteliniais ir rotaciniais šilumokaičiais. Čia papasakosime, kuo jie ypatingi?
Dėl patrauklios kainos ir paprastos konstrukcijos tokie rekuperatoriai yra patys populiariausi. Jie užtikrina švarų patalpų orą ir grąžina iki 75 proc. šilumos. Pigiausi modeliai turi plokštelinius šilumokaičius, kurie linkę sausinti patalpos orą. Todėl siekiant suvaldyti sukauptą drėgmės perteklių jiems reikalingas kondensato nuvedimas. Problemą galima išspręsti renkantis plokštelinį šilumokaitį su entalpine membrana. Ji nesausina oro, padeda palaikyti pastovų drėgnumo lygį ir nereikalauja papildomo kondensato nuvedimo. Entalpiniai šilumokaičiai yra brangesni už plastikinius, keliais procentais mažiau efektyvūs ir dėvisi eksploatavimo metu.
Tai optimalus sprendimas mūsų klimato juostoje, kai svarbus įrenginio dydis ir maksimalus energijos taupymas. Toks rekuperatorius sugrąžina iki 85 proc. šilumos ir yra trumpesnis už plokštelinį rekuperatorių. Rotacinė konstrukcija neužšąla per šalčius, nesausina oro, jai nereikalingas kondensato nuvedimas ir papildomas paimamo oro pašildymas. Tačiau rotacinio rekuperatoriaus mechanizmas turi susidėvinčių judančių dalių (guolį, variklių šepetėlius, diržinę pavarą), kurių aptarnavimas kainuoja papildomai.
Standartinės rekuperacinės sistemos užima daug vietos, todėl butams ir nedidelėms patalpoms toks sprendimas nėra tinkamas. Tokiais atvejais galima įdiegti mini rekuperatorių, kuris montuojamas į lauko sienoje išgręžtą ventiliacijos angą. Toks įrenginys užima nedaug vietos ir nedaro įtakos pastato išvaizdai. Renkantis mini rekuperatorių ypač svarbu įvertinti, kokio dydžio patalpoms jis yra pritaikytas, skleidžiamo triukšmo lygį bei elektros energijos sąnaudas.